- kieminis
- kiemìnis, -ė adj. (2), kiẽminis (1) 1. → kiemas 2: Kieminès trobas statydavo arčiau ūlyčios Antš. Kieminę auką pats namų gaspadorius atlaikęs S.Dauk. Į kiemìnę kamarą įejo Slnt. 2. → kiemas 3: Naudojimosi žeme formos turi būti visiškai laisvos, kieminė, vienkieminė, bendruomeninė, artelinė, kaip bus nuspręsta atskiruose kaimuose ir gyvenvietėse rš. Kiemìnis pienas Arm. Paragaukit kiẽminio valgio Žž. Kap važiavau svotuosna, paėmiau kiẽminį žmogų ažu svotą Dv. Nors kieminis (kaimo žmogus, kaimietis), ale jo neparušink Dv. Kad kiẽminė (to paties kaimo) merga būna, tai reikia eit drauge namo Dv. Kieminį draugą susitiksiu Arm. Jis lankė vienat paprastą kieminę šuilę prš. 3. L426 naminis: Antys yra kiemìnės ir laukinės J. Ant žirgo sėsdams, į kilpą spirdams, nušovė balandėlį, kieminįjį paukštelį TDrI147. Oi, tu broleli, savalninkeli, kam šovei balandelį, kieminįjį paukštelį? KlpD102.
Dictionary of the Lithuanian Language.